إِذْ تَمْشِىٓ أُخْتُكَ فَتَقُولُ هَلْ أَدُلُّكُمْ عَلَىٰ مَن يَكْفُلُهُۥ ۖ فَرَجَعْنَـٰكَ إِلَىٰٓ أُمِّكَ كَىْ تَقَرَّ عَيْنُهَا وَلَا تَحْزَنَ ۚ وَقَتَلْتَ نَفْسًۭا فَنَجَّيْنَـٰكَ مِنَ ٱلْغَمِّ وَفَتَنَّـٰكَ فُتُونًۭا ۚ فَلَبِثْتَ سِنِينَ فِىٓ أَهْلِ مَدْيَنَ ثُمَّ جِئْتَ عَلَىٰ قَدَرٍۢ يَـٰمُوسَىٰ ٤٠

(Ir Mes jau parodėme tau Savo Malonę) (o Mūsa (Moze) (taika jam)), kai tavo sesuo ėjo (žiūrėjo tave) ir pasakė (tiems, kurie tave paėmė): „Ar parodyti ką nors, kas juo (šiuo kūdikiu) pasirūpins (maitins krūtimi ir prižiūrės)?“ Ir Mes grąžinome tave (o Mūsa (Moze) (taika jam)) (po to, kai buvai pas Firauną (Faraoną)) tavo motinai, kad jos akis džiugintų (iš džiaugsmo) (kad tu nenuskendai ir nepražuvai) ir (taip, kad) ji neliūdėtų (kad prarado tave). Ir tu nužudei vieną (žmogaus) sielą, ir Mes išgelbėjome tave nuo liūdesio (ir baimės būti nužudytam) ir suteikėme tau išbandymus. Ir tu išbuvai metų metus tarp Madjano gyventojų, o paskui atėjai pagal laiką (nustatytą Allaho), o Mūsa (Moze) (taika jam)!