وَإِذْ بَوَّأْنَا لِإِبْرَٰهِيمَ مَكَانَ ٱلْبَيْتِ أَن لَّا تُشْرِكْ بِى شَيْـًۭٔا وَطَهِّرْ بَيْتِىَ لِلطَّآئِفِينَ وَٱلْقَآئِمِينَ وَٱلرُّكَّعِ ٱلسُّجُودِ ٢٦

Ir (atmink) (o pranaše Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)), kaip Mes (pranašui) Ibrahimui (Abraomui) (taika jam) nurodėme Namo (Kaabos) vietą (kad jis jį pastatytų) (ir įsakėme jam): „Nieko nesusiek su Manimi kaip bendrininko (neimk į savo dievus nieko kito, išskyrus Mane) ir išvalyk Mano „Namus“ (Man priklausančią Kaabą) (nuo neigimo Absoliutinės Tiesos, erezijos ir politeistų nešvarumų) tiems, kurie jį apeina (atliekantiems „tavaf“), ir stovi (maldoje), ir nusilenkia ties juosmeniu ir kniūbsčiomis (prieš Allahą) (tiems, kurie atlieka maldas).