وَلَا يَأْتَلِ أُو۟لُوا۟ ٱلْفَضْلِ مِنكُمْ وَٱلسَّعَةِ أَن يُؤْتُوٓا۟ أُو۟لِى ٱلْقُرْبَىٰ وَٱلْمَسَـٰكِينَ وَٱلْمُهَـٰجِرِينَ فِى سَبِيلِ ٱللَّهِ ۖ وَلْيَعْفُوا۟ وَلْيَصْفَحُوٓا۟ ۗ أَلَا تُحِبُّونَ أَن يَغْفِرَ ٱللَّهُ لَكُمْ ۗ وَٱللَّهُ غَفُورٌۭ رَّحِيمٌ ٢٢

Ir tegul neprisiekia tie iš jūsų, kurie yra dori (turi stiprią tikėjimo moralę) ir turtingi (turi galimybę išleisti savo turtą Allaho Kelyje); neduosiu (nutraukdamas savo pagalbą) artimiesiems, vargšams ir tiems, kurie ėjo Allaho keliu (dėl jų padarytos nuodėmės),– tegul jie atleidžia ir rodo toleranciją. Ar jums nepatinka (ir nenorite), kai Allahas jums atleidžia? Dievas yra Atleidžiantis, Gailestingiausiasis (Šis Apreiškimass buvo apreikštas kai Abu Bakr As-Siddik, kuris prisiekė, kad daugiau nedarys išlaidų Mistahui, kuris taip pat buvo tarp tų, kurie skleidžia melagingus kaltinimus pranašo Muhammedo (tebūnie jam taika ir Allaho palaima) žmonai Aišai (tebūnie Allahas buna patenkintas ją). Mistah buvo neturtingas tetos sūnus ir persikėlė iš Mekos į Mediną. Kai šis Apreiškimas buvo apreikštas, Abu Bakras pasakė: „Žinoma, mes norime, kad Tu mums atleistum, Viešpatie“, ir toliau darė išlaidas dėl Mistaho).