وَأَوْحَيْنَآ إِلَىٰٓ أُمِّ مُوسَىٰٓ أَنْ أَرْضِعِيهِ ۖ فَإِذَا خِفْتِ عَلَيْهِ فَأَلْقِيهِ فِى ٱلْيَمِّ وَلَا تَخَافِى وَلَا تَحْزَنِىٓ ۖ إِنَّا رَآدُّوهُ إِلَيْكِ وَجَاعِلُوهُ مِنَ ٱلْمُرْسَلِينَ ٧

Ir Mes įteigėme Mūsos (Mozės) (taika jam) mamai: „(Ramiai) žindyk jį (savo sūnų Mūsą (Mozę) (taika jam)) (ir ji žindė jį kelis mėnesius.); ir kai bijosi dėl jo (kad jis gali būti nužudytas, nes tada buvo metas, kai Firaunas (Faraonas) davė įsakymą žudyti Izraelio palikuonių kūdikius), tada (įdėk jį į skrynią ir) leisk jį pagal srovę (Nilo upės). Ir nebijok (kad jis nuskęs ar bus nužudytas), ir neliūdėk (su juo išsiskyrusi)! Iš tiesų, Mes sugrąžinsime jį pas tave ir padarysime jį vienu iš pasiuntinių.“