وَلَمَّآ أَن جَآءَتْ رُسُلُنَا لُوطًۭا سِىٓءَ بِهِمْ وَضَاقَ بِهِمْ ذَرْعًۭا وَقَالُوا۟ لَا تَخَفْ وَلَا تَحْزَنْ ۖ إِنَّا مُنَجُّوكَ وَأَهْلَكَ إِلَّا ٱمْرَأَتَكَ كَانَتْ مِنَ ٱلْغَـٰبِرِينَ ٣٣

Ir kai Mūsų pasiuntiniai (angelai) atėjo pas Lūtą (Lotą) (taika jam), jis dėl jų susinervino (nes nežinojo, kad tai angelai, ir bijojo, kad jo žmonės jiems pakenks), o jo galia buvo suvaržyta (jis jautė, kad negali apsaugoti savo svečių nuo savo žmonių). Bet (angelai) pasakė: „Nebijok (dėl mūsų) (šie žmonės mums nepakenks) ir neliūdėk (kad mes tau pasakėme, kad juos sunaikinsime)! Iš tiesų, mes išgelbėsime tave (o Lutai (Lotai) (taika jam)) ir tavo šeimą, išskyrus tavo žmoną, (ir) ji (bus) tarp likusių (mirusiųjų).