وَوَصَّيْنَا ٱلْإِنسَـٰنَ بِوَٰلِدَيْهِ حَمَلَتْهُ أُمُّهُۥ وَهْنًا عَلَىٰ وَهْنٍۢ وَفِصَـٰلُهُۥ فِى عَامَيْنِ أَنِ ٱشْكُرْ لِى وَلِوَٰلِدَيْكَ إِلَىَّ ٱلْمَصِيرُ ١٤

Wawassayna al-insanabiwalidayhi hamalat-hu ommuhu wahnan AAalawahnin wafisaluhu fee AAamayni ani oshkur lee waliwalidaykailayya almaseer

Prisakėme Mes žmogui (kad elgtųsi) su savo tėvais (pagarbiai ir maloningai) (jų gyvenimo laikotarpiu ir po jo). Juk jo motina nešiojo jį (savo pilve) jausdama silpnumą (kuris didėjo) link silpnumo, ir nujunkė jį (nuo krūties) dvejų metų. (Ir pasakė jam Allahas): „Dėkok Man ir savo tėvams. Pas Mane yra galutinis grįžimas.