وَقَالَ ٱلَّذِينَ أَشْرَكُوا۟ لَوْ شَآءَ ٱللَّهُ مَا عَبَدْنَا مِن دُونِهِۦ مِن شَىْءٍۢ نَّحْنُ وَلَآ ءَابَآؤُنَا وَلَا حَرَّمْنَا مِن دُونِهِۦ مِن شَىْءٍۢ ۚ كَذَٰلِكَ فَعَلَ ٱلَّذِينَ مِن قَبْلِهِمْ ۚ فَهَلْ عَلَى ٱلرُّسُلِ إِلَّا ٱلْبَلَـٰغُ ٱلْمُبِينُ ٣٥

Ir tie, kurie tapo politeistais, sakė: „Jei Allahas būtų norėjęs, (tada) mes negarbintume nieko, išskyrus Jį (nieko išskyrus Jį nepripažintume dievu), nei mes patys, nei mūsų tėvai (protėviai), ir nieko nedraustumėme be Jo (leidimu)“. Taip (kaip ir šitie politeistai) darė (ir) tie (neigiantys Absoliutinę Tiesą), kurie buvo prieš juos. Ir ar pasiuntiniai turi kitą užduotį (pareigą) nei aiškus (tikslus) pranešimas (Allaho) Žinių (ką Allahas nurodo žmonėms)?