وَوَصَّيْنَا ٱلْإِنسَـٰنَ بِوَٰلِدَيْهِ إِحْسَـٰنًا ۖ حَمَلَتْهُ أُمُّهُۥ كُرْهًۭا وَوَضَعَتْهُ كُرْهًۭا ۖ وَحَمْلُهُۥ وَفِصَـٰلُهُۥ ثَلَـٰثُونَ شَهْرًا ۚ حَتَّىٰٓ إِذَا بَلَغَ أَشُدَّهُۥ وَبَلَغَ أَرْبَعِينَ سَنَةًۭ قَالَ رَبِّ أَوْزِعْنِىٓ أَنْ أَشْكُرَ نِعْمَتَكَ ٱلَّتِىٓ أَنْعَمْتَ عَلَىَّ وَعَلَىٰ وَٰلِدَىَّ وَأَنْ أَعْمَلَ صَـٰلِحًۭا تَرْضَىٰهُ وَأَصْلِحْ لِى فِى ذُرِّيَّتِىٓ ۖ إِنِّى تُبْتُ إِلَيْكَ وَإِنِّى مِنَ ٱلْمُسْلِمِينَ ١٥

Ir nurodome Mes žmogui daryti gera savo tėvams (gyviems ir mirusiems). Nešioja jį jo motina su našta ir gimdo jį su našta. Jo išnešiojimas (pilve) ir junkymas sudaro trisdešimt mėnesių. O kai jis pasiekia brandą ir pasiekia keturiasdešimt metų, tai sako: „Viešpatie, įteik man, kad aš dėkočiau Tau už Tavo Malonę, kurią man ir mano tėvams suteikei. Ir padėk man daryti gerus darbus, kuriais Tu patenkintas. Ir padaryk mano palikuonis gerus ir teisingus. Aš atgailauju prieš Tave ir, iš tiesų, aš vienas iš tų, kurie pakluso Tau.“