وَٱذْكُرْ أَخَا عَادٍ إِذْ أَنذَرَ قَوْمَهُۥ بِٱلْأَحْقَافِ وَقَدْ خَلَتِ ٱلنُّذُرُ مِنۢ بَيْنِ يَدَيْهِ وَمِنْ خَلْفِهِۦٓ أَلَّا تَعْبُدُوٓا۟ إِلَّا ٱللَّهَ إِنِّىٓ أَخَافُ عَلَيْكُمْ عَذَابَ يَوْمٍ عَظِيمٍۢ ٢١
Ir primink (o pranaše Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) „aditų“5 brolį (pranašo Hūdo (taika jam)). Štai įspėjo jis savo žmones Al-Ahkaf‘e (apie tai, kad juos gali ištikti Allaho bausmė), nors prieš jį ir po jo jau buvo įspėjimai: „Negarbinkite nieko, išskyrus Allahą! Iš tiesų, aš bijau, kad jus palies didelė bausmė Teismo dienos!“
5 Aditai (arab. ﻋﺎﺩ) Korano ir Islamo istorijoje: viena iš senovės žuvusių Arabijos „žmonių“, „milžinų gentis“. Koranas įvardija al-Ahkafą kaip Aditų gyvenamąją vietą, kuri, pasak komentatorių, buvo Rytų Hadramauto dykumoje Jemene.