سَيَقُولُ لَكَ ٱلْمُخَلَّفُونَ مِنَ ٱلْأَعْرَابِ شَغَلَتْنَآ أَمْوَٰلُنَا وَأَهْلُونَا فَٱسْتَغْفِرْ لَنَا ۚ يَقُولُونَ بِأَلْسِنَتِهِم مَّا لَيْسَ فِى قُلُوبِهِمْ ۚ قُلْ فَمَن يَمْلِكُ لَكُم مِّنَ ٱللَّهِ شَيْـًٔا إِنْ أَرَادَ بِكُمْ ضَرًّا أَوْ أَرَادَ بِكُمْ نَفْعًۢا ۚ بَلْ كَانَ ٱللَّهُ بِمَا تَعْمَلُونَ خَبِيرًۢا ١١

Pasakys tau (o pranaše Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) pasilikę gale beduinai (kurie neišėjo su tavimi į žygį) (kai jūs grįšite): „Atitraukė mus mūsų turtas ir mūsų šeimos. Paprašyk (Allaho) atleidimo mums (kad pasilikome)!“ Sako jie savo liežuviais tai, ko nėra jų širdyse. Pasakyk: „Kas gali padėti jums kuo nors prieš Allahą, jei Jis panorės jums žalos (kad prarastumėte turtą arba jūsų šeimos narių mirties) arba panorės suteikti jums naudos (pagalbos ir trofėjų)?“ Bet ne! Allahas žino apie tai, ką jūs darote!