إِذْ جَعَلَ ٱلَّذِينَ كَفَرُوا۟ فِى قُلُوبِهِمُ ٱلْحَمِيَّةَ حَمِيَّةَ ٱلْجَـٰهِلِيَّةِ فَأَنزَلَ ٱللَّهُ سَكِينَتَهُۥ عَلَىٰ رَسُولِهِۦ وَعَلَى ٱلْمُؤْمِنِينَ وَأَلْزَمَهُمْ كَلِمَةَ ٱلتَّقْوَىٰ وَكَانُوٓا۟ أَحَقَّ بِهَا وَأَهْلَهَا ۚ وَكَانَ ٱللَّهُ بِكُلِّ شَىْءٍ عَلِيمًۭا ٢٦

Kai pasėjo tie, kurie tapo neigiančiaisiais (Absoliutinės Tiesos), savo širdyse išdidumą, išdidumą (būdingą didžiajam) neišmanymo (kad nepriimtų Muhammedo (tebūnie jam taika ir Allaho palaima) pranašu). O Allahas siunčia Savo pranašui (Muhammedui (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) ir tikintiesiems taiką ir padarė neatsiejamais nuo jų dievobaimingumo žodį (liudijimą, kad nėra kito dievo, verto garbinimo). Jie nusipelnė ir buvo verti jo labiau už kitus. Allahas žino apie kiekvieną daiktą.