حُنَفَآءَ لِلَّهِ غَيْرَ مُشْرِكِينَ بِهِۦ ۚ وَمَن يُشْرِكْ بِٱللَّهِ فَكَأَنَّمَا خَرَّ مِنَ ٱلسَّمَآءِ فَتَخْطَفُهُ ٱلطَّيْرُ أَوْ تَهْوِى بِهِ ٱلرِّيحُ فِى مَكَانٍۢ سَحِيقٍۢ ٣١

būdami „hanifais“ (monoteistais) prieš Allahą (atlikdami apeigas ir teisingus darbus tik dėl Allaho), nepriskirdami Jam bendrininkų (negarbinant nieko kito, išskyrus Allahą). O kas priskiria Allahui bendrininkus, tas (savo pražūčiai) lyg nukrito iš dangaus (nuo Tiesos aukštumos) ir (lyg) griebia (lesa) jį paukščiai (taip apsupa jį šėtonai), ar nuneša (nupučia) jį vėjas į tolimą vietovę.