وَٱلَّذِينَ جَآءُو مِنۢ بَعْدِهِمْ يَقُولُونَ رَبَّنَا ٱغْفِرْ لَنَا وَلِإِخْوَٰنِنَا ٱلَّذِينَ سَبَقُونَا بِٱلْإِيمَـٰنِ وَلَا تَجْعَلْ فِى قُلُوبِنَا غِلًّۭا لِّلَّذِينَ ءَامَنُوا۟ رَبَّنَآ إِنَّكَ رَءُوفٌۭ رَّحِيمٌ ١٠

O tie, kurie atėjo po jų (ansarų ir pirmųjų muhadžirų) sako: „Viešpatie mūsų! Atleisk mums ir mūsų broliams, kurie aplenkė mus Tikėjime (įtikėjo anksčiau už mus)! Ir nepaleisk į mūsų širdį žiaurumo (pavydo ir neapykantos) tiems, kurie įtikėjo! Iš tiesų, Tu – Užjaučiantis, Gailestingiausiasis!“