وَٱلَّذِينَ تَبَوَّءُو ٱلدَّارَ وَٱلْإِيمَـٰنَ مِن قَبْلِهِمْ يُحِبُّونَ مَنْ هَاجَرَ إِلَيْهِمْ وَلَا يَجِدُونَ فِى صُدُورِهِمْ حَاجَةًۭ مِّمَّآ أُوتُوا۟ وَيُؤْثِرُونَ عَلَىٰٓ أَنفُسِهِمْ وَلَوْ كَانَ بِهِمْ خَصَاصَةٌۭ ۚ وَمَن يُوقَ شُحَّ نَفْسِهِۦ فَأُو۟لَـٰٓئِكَ هُمُ ٱلْمُفْلِحُونَ ٩

O tie (ansarai), kurie apsigyveno (Medinoje) ir įtikėjo anksčiau (nei atvyko muhadžirai pas juos), myli tuos, kurie atvyko pas juos (muhadžirus), ir nejaučia savo krūtinėse (sielose) poreikio tam, kas jiems buvo dovanota (iš trofėjų). Ir jie teikia pirmenybę (muhadžirams), net jei jiems patiems reikia (yra vargšai). Tie, kurie saugojasi nuo savo pačių sielų godumo, yra tie, kurie pasieks tai, ko tikisi.