فَلَمَّا قَضَىٰ مُوسَى ٱلْأَجَلَ وَسَارَ بِأَهْلِهِۦٓ ءَانَسَ مِن جَانِبِ ٱلطُّورِ نَارًۭا قَالَ لِأَهْلِهِ ٱمْكُثُوٓا۟ إِنِّىٓ ءَانَسْتُ نَارًۭا لَّعَلِّىٓ ءَاتِيكُم مِّنْهَا بِخَبَرٍ أَوْ جَذْوَةٍۢ مِّنَ ٱلنَّارِ لَعَلَّكُمْ تَصْطَلُونَ ٢٩

Ir po to, kai Mūsa (Mozė) (taika jam) baigė (atidirbęs dešimt metų) savo laikotarpį ir išvyko (iš Madjano į Egiptą) su savo (jauna) šeima (aplankyti giminaičių) (ir tuo pačiu metu saugodamasis Firauną (Faraoną)), jis pastebėjo iš Turo (kalno) pusės ugnį. Jis pasakė savo šeimai: „Laukite (čia), tikrai, aš mačiau (iš tolo) ugnį. Gal parnešiu jums naujienų iš ten arba degančių žarijų (ugniai užkurti), kad sušiltumėte.“