وَرَبَطْنَا عَلَىٰ قُلُوبِهِمْ إِذْ قَامُوا۟ فَقَالُوا۟ رَبُّنَا رَبُّ ٱلسَّمَـٰوَٰتِ وَٱلْأَرْضِ لَن نَّدْعُوَا۟ مِن دُونِهِۦٓ إِلَـٰهًۭا ۖ لَّقَدْ قُلْنَآ إِذًۭا شَطَطًا ١٤

Mes sustiprinome jų širdis (Tikėjimu) (ir jie įsitvirtino), kai jie atsistojo (prieš neigiančio Absoliutinę Tiesą valdovą, kuris barė juos už tai, kad jie negarbina stabų) ir pasakė (šie jaunuoliai): „Mūsų Viešpats (tik Kurį mes garbiname) yra dangų ir žemės Viešpats (Kūrėjas, Viešpats ir Valdovas). Mes nesišauksime į jokį kitą dievą, išskyrus Jį (mes negarbinsime nieko, išskyrus Allahą). Kitaip (jei pasakytume ką nors kita, paaiškėtų, kad taip mes) pasakytume per daug (pažeisdami savo prigimtį ir atsitolinsime nuo Absoliutinės Tiesos).“