وَكَذَٰلِكَ بَعَثْنَـٰهُمْ لِيَتَسَآءَلُوا۟ بَيْنَهُمْ ۚ قَالَ قَآئِلٌۭ مِّنْهُمْ كَمْ لَبِثْتُمْ ۖ قَالُوا۟ لَبِثْنَا يَوْمًا أَوْ بَعْضَ يَوْمٍۢ ۚ قَالُوا۟ رَبُّكُمْ أَعْلَمُ بِمَا لَبِثْتُمْ فَٱبْعَثُوٓا۟ أَحَدَكُم بِوَرِقِكُمْ هَـٰذِهِۦٓ إِلَى ٱلْمَدِينَةِ فَلْيَنظُرْ أَيُّهَآ أَزْكَىٰ طَعَامًۭا فَلْيَأْتِكُم بِرِزْقٍۢ مِّنْهُ وَلْيَتَلَطَّفْ وَلَا يُشْعِرَنَّ بِكُمْ أَحَدًا ١٩

Ir taip Mes juos prikėlėme (pažadinome) (tokiu pat pavidalu, kaip jie buvo), kad jie paklaustų vienas kitam (apie tai kiek laiko jie buvo oloje). Vienas iš jų pasakė: „Kiek laiko jūs išbuvote?“ Jie pasakė: „Mes prabuvome dieną ar dalį dienos.“ (Kiti) pasakė: „Tavo Viešpats geriausiai žino, kiek laiko jūs išbuvote; nusiųskite vieną iš jūsų su šiais savo pinigais (sidabrinėmis monetomis) į miestą: tegu pažiūri, kuris (iš miesto gyventojų) turi maistą švaresnį (leistiną ir gerą), ir tegul ateina pas jus su maistu, bet tegul elgiasi ramiai ir tegul niekam apie jus nesuteikia žinių.