وَأَمَّا ٱلْجِدَارُ فَكَانَ لِغُلَـٰمَيْنِ يَتِيمَيْنِ فِى ٱلْمَدِينَةِ وَكَانَ تَحْتَهُۥ كَنزٌۭ لَّهُمَا وَكَانَ أَبُوهُمَا صَـٰلِحًۭا فَأَرَادَ رَبُّكَ أَن يَبْلُغَآ أَشُدَّهُمَا وَيَسْتَخْرِجَا كَنزَهُمَا رَحْمَةًۭ مِّن رَّبِّكَ ۚ وَمَا فَعَلْتُهُۥ عَنْ أَمْرِى ۚ ذَٰلِكَ تَأْوِيلُ مَا لَمْ تَسْطِع عَّلَيْهِ صَبْرًۭا ٨٢

Ir kas dėl (tos) sienos (kurią aš pataisiau), ji priklausė dviem tos gyvenvietės našlaičiams. Ir po ja buvo lobis (po ta siena), ir jų tėvas buvo teisus (tikintis), ir tavo Viešpats norėjo, kad jie (tie du berniukai) subręstų ir tuomet iškastų savo lobį – jūsų Viešpaties Malonė (jiems dviem). Ir aš tai padariau ne (viską, ką tu, o Mūsa (Mozė) (taika jam), matai) savo sprendimu (vienapusiškai) (o Allaho įsakymu). Štai aiškinimas (paaiškinimas) to, dėl ko tu (Mūsa (Mozė) (taika jam)) negalėjai būti kantrus (klausinėjai manęs ir priekaištavai man).“