قَدْ كَانَتْ لَكُمْ أُسْوَةٌ حَسَنَةٌۭ فِىٓ إِبْرَٰهِيمَ وَٱلَّذِينَ مَعَهُۥٓ إِذْ قَالُوا۟ لِقَوْمِهِمْ إِنَّا بُرَءَٰٓؤُا۟ مِنكُمْ وَمِمَّا تَعْبُدُونَ مِن دُونِ ٱللَّهِ كَفَرْنَا بِكُمْ وَبَدَا بَيْنَنَا وَبَيْنَكُمُ ٱلْعَدَٰوَةُ وَٱلْبَغْضَآءُ أَبَدًا حَتَّىٰ تُؤْمِنُوا۟ بِٱللَّهِ وَحْدَهُۥٓ إِلَّا قَوْلَ إِبْرَٰهِيمَ لِأَبِيهِ لَأَسْتَغْفِرَنَّ لَكَ وَمَآ أَمْلِكُ لَكَ مِنَ ٱللَّهِ مِن شَىْءٍۢ ۖ رَّبَّنَا عَلَيْكَ تَوَكَّلْنَا وَإِلَيْكَ أَنَبْنَا وَإِلَيْكَ ٱلْمَصِيرُ ٤

Jau buvo geras pavyzdys Ibrahimas (Abraomas) (taika jam) ir tie, kas buvo su juo. Jie (pranašas Ibrahimas (Abraomas) (taika jam) ir tikintieji) pasakė savo bendruomenei: „Iš tiesų, mes išsigandome jūsų ir tų, kuriuos jūs garbinate, išskyrus Allahą. Mes išsižadame jūsų (dėl jūsų stabų ir jų garbinimo). Ir prasidėjo tarp jūsų ir mūsų nesantaika ir neapykanta visam laikui, kol jūs neįtikėsite į Allahą Vienintelį.“ Ibrahimas (Abraomas) (taika jam) (taika jam) pasakė savo tėvui: „Aš būtinai prašysiu atleidimo tau, bet aš neturiu galios tau padėti.“ (Kai Ibrahimas (Abraomas) (taika jam) ir tikintieji paliko savo tautą, jie kreipėsi su malda į Allahą): „Viešpatie mūsų, Tavimi vieninteliu mes pasikliauname ir į Tave vieną mes kreipiamės (su atgaila), ir pas Tave mes sugrįšime (Teismo dieną)!