وَإِذَا رَأَيْتَهُمْ تُعْجِبُكَ أَجْسَامُهُمْ ۖ وَإِن يَقُولُوا۟ تَسْمَعْ لِقَوْلِهِمْ ۖ كَأَنَّهُمْ خُشُبٌۭ مُّسَنَّدَةٌۭ ۖ يَحْسَبُونَ كُلَّ صَيْحَةٍ عَلَيْهِمْ ۚ هُمُ ٱلْعَدُوُّ فَٱحْذَرْهُمْ ۚ قَـٰتَلَهُمُ ٱللَّهُ ۖ أَنَّىٰ يُؤْفَكُونَ ٤

Kai tu žiūri į juos (veidmainius), tave žavi jų kūnai (išvaizda). Jei jie kalba, tų klausaisi jų kalbų. Jie (pagal tikėjimo sieloje, proto sąmonėje ir gerų darbų nebuvimą) lyg atremti (prie sienos) rąstai (iš kurių jokios naudos). (Dėl pernelyg didelės baimės) jie priima bet kokį riksmą (lyg jis būtų) prieš juos. (Jie gyvena nuolatinėje būsenoje, kad jų veidmainiška esybė būtų atskleista). Jie (patys tikriausi) (tavo (tebūnie jam taika ir Allaho palaima) ir tikinčiųjų) priešai, saugokis jų! Te pražudo juos Allahas! Kaip gi jie nugręžti nuo Tiesos!