فَلَمَّا بَلَغَ مَعَهُ ٱلسَّعْىَ قَالَ يَـٰبُنَىَّ إِنِّىٓ أَرَىٰ فِى ٱلْمَنَامِ أَنِّىٓ أَذْبَحُكَ فَٱنظُرْ مَاذَا تَرَىٰ ۚ قَالَ يَـٰٓأَبَتِ ٱفْعَلْ مَا تُؤْمَرُ ۖ سَتَجِدُنِىٓ إِن شَآءَ ٱللَّهُ مِنَ ٱلصَّـٰبِرِينَ ١٠٢

Ir kai jis (Ismailas (Išmaelis) (taika jam)) sulaukė (amžiaus), kad galėtų (jau) (vaikščioti ir) dirbti su juo (kartu su tėvu – pranašu Ibrahimu (Abraomu) (taika jam)), jis (pranašas Ibrahimas (Abraomas) (taika jam)) pasakė (Ismailui (Išmaeliui) (taika jam)) (vieną dieną): „O mano sūneli! Iš tiesų, aš matau sapne (apreiškimą), kad skerdžiu tave (aukoju Allahui), ir pažiūrėk, ką tu galvoji (Taip pranašas Ibrahimas (Abraomas) (taika jam) norėjo sužinoti, kaip į tai reaguos jo sūnus Ismailas (Išmaelis) (taika jam)). Jis (Ismailas (Išmaelis) (taika jam)) pasakė (norėdamas įgyti savo Viešpaties Malonumą ir padėti tėvui atlikti savo pareigą prieš Allahą): „O mano tėveli! Daryk tai, ką tau nurodė (Allahas); (ir) tu rasi mane, jei Allahas panorės, iš (tarp) tų, kurie yra kantrūs (tikiuosi, kad už tai aš gausiu puikų atlygį iš Allaho) (Ir jie išėjo į Minos slėnį ir pasiekė vietą, kur Ismailas (Išmaelis) (taika jam) turėjo būti paaukotas Visagaliam Allahui.).