فَإِنْ أَعْرَضُوا۟ فَمَآ أَرْسَلْنَـٰكَ عَلَيْهِمْ حَفِيظًا ۖ إِنْ عَلَيْكَ إِلَّا ٱلْبَلَـٰغُ ۗ وَإِنَّآ إِذَآ أَذَقْنَا ٱلْإِنسَـٰنَ مِنَّا رَحْمَةًۭ فَرِحَ بِهَا ۖ وَإِن تُصِبْهُمْ سَيِّئَةٌۢ بِمَا قَدَّمَتْ أَيْدِيهِمْ فَإِنَّ ٱلْإِنسَـٰنَ كَفُورٌۭ ٤٨

Jei jie nusisuks (nuo paklusnumo Allahui), tai juk nesiuntėme Mes tavęs (pasiuntiny Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) jų sergėtoju (kuris saugotų jų darbus, o paskui būtų apie tai paklaustas Allaho). Juk tu (Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) (turi tik) jiems aiškintojas (tiesos žmonėms, su kuria tave siuntė Allahas). Ir, iš tiesų, kai Mes duodame žmogui paragauti nuo Mūsų (kokią nors) Malonę (dovanodami jam turtus ir pan.), jis džiaugiasi ja, o jei juos ištinka blogis (nepriteklius, liga ir kt.) už tai, ką anksčiau paruošė jų rankos (už nuodėmes, kurias jie darė), tai, iš tiesų, žmogus nedėkingas (pamiršta apie gėrius, kuriuos jam dovanojo Allahas).