وَكَذَٰلِكَ أَوْحَيْنَآ إِلَيْكَ رُوحًۭا مِّنْ أَمْرِنَا ۚ مَا كُنتَ تَدْرِى مَا ٱلْكِتَـٰبُ وَلَا ٱلْإِيمَـٰنُ وَلَـٰكِن جَعَلْنَـٰهُ نُورًۭا نَّهْدِى بِهِۦ مَن نَّشَآءُ مِنْ عِبَادِنَا ۚ وَإِنَّكَ لَتَهْدِىٓ إِلَىٰ صِرَٰطٍۢ مُّسْتَقِيمٍۢ ٥٢

Taip (kaip įteigdavome apreiškimais ankstesniems pranašams) įteigėme Mes tau (Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) (Koraną) per dvasią nuo Mūsų Liepimo. Nebuvai tu (anksčiau) apie tai žinantis, kas yra Knyga (ankstesnės knygos, kurias apreiškė Allahas) ir tikėjimas. Tačiau Mes padarėme jį (Koraną) Šviesa, kuria vedame Mes ką norime iš Mūsų vergų, ir, iš tiesų, tu (Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) vienareikšmiškai, vedi (rodai) Tiesiu keliu (Islamu – visišku paklusnumu Allahui),