وَإِذَا مَسَّ ٱلْإِنسَـٰنَ ضُرٌّۭ دَعَا رَبَّهُۥ مُنِيبًا إِلَيْهِ ثُمَّ إِذَا خَوَّلَهُۥ نِعْمَةًۭ مِّنْهُ نَسِىَ مَا كَانَ يَدْعُوٓا۟ إِلَيْهِ مِن قَبْلُ وَجَعَلَ لِلَّهِ أَندَادًۭا لِّيُضِلَّ عَن سَبِيلِهِۦ ۚ قُلْ تَمَتَّعْ بِكُفْرِكَ قَلِيلًا ۖ إِنَّكَ مِنْ أَصْحَـٰبِ ٱلنَّارِ ٨

Ir kai bėda paliečia (ištinka) žmogų, jis kreipiasi (meldžiasi) į savo Viešpatį (prašydamas pagalbos), kreipiasi (tik) į Jį (palikdamas garbinimą bet kam, išskyrus Jį). Tuomet, kai Jis suteikia jam iš Savo Malonės (pašalina jį ištikusią bėdą ir dovanoja gėrius), jis (neigiantis Absoliutinę Tiesą) pamiršta, kad anksčiau Jo šaukėsi, ir prikuria Allahui lygiuosius (pripažįsta dievu ką nors kitą, išskyrus Allahą), kad nuvestų (kitus žmones) iš (tikro) Kelio. Pasakyk (jam) (o pasiuntiny Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)): „Naudok savo (Absoliutinės Tiesos) neigimą (tik) šiek tiek (iki savo gyvenimo pabaigos), juk esi (vienas) iš Ugnies (Pragaro) gyventojų!“