وَلَئِنْ أَذَقْنَـٰهُ رَحْمَةًۭ مِّنَّا مِنۢ بَعْدِ ضَرَّآءَ مَسَّتْهُ لَيَقُولَنَّ هَـٰذَا لِى وَمَآ أَظُنُّ ٱلسَّاعَةَ قَآئِمَةًۭ وَلَئِن رُّجِعْتُ إِلَىٰ رَبِّىٓ إِنَّ لِى عِندَهُۥ لَلْحُسْنَىٰ ۚ فَلَنُنَبِّئَنَّ ٱلَّذِينَ كَفَرُوا۟ بِمَا عَمِلُوا۟ وَلَنُذِيقَنَّهُم مِّنْ عَذَابٍ غَلِيظٍۢ ٥٠

Ir, iš tiesų, jei Mes duosime jam (žmogui) paragauti Savo Malonę (suteikdami tam tikrą pelną) po jo ištikusios bėdos (ligos, skurdo,…), tada jis, be abejonės, sakys (parodydamas nedėkingumą Allahui): „Tai – man (aš pats tai uždirbau) ir nemanau, kad ateis Valanda (ateis Teismo diena). O jei ir aš grįšiu pas savo Viešpatį, tada, žinoma, pas Jį (parengtas) man gėris (Rojus).“ Žinoma, tuos, kurie tapo neigiančiaisiais (Absoliutinės Tiesos), Mes pranešime jiems, ką jie padarė, ir tikrai leisime jiems paragauti griežtos bausmės.