وَٱسْتَبَقَا ٱلْبَابَ وَقَدَّتْ قَمِيصَهُۥ مِن دُبُرٍۢ وَأَلْفَيَا سَيِّدَهَا لَدَا ٱلْبَابِ ۚ قَالَتْ مَا جَزَآءُ مَنْ أَرَادَ بِأَهْلِكَ سُوٓءًا إِلَّآ أَن يُسْجَنَ أَوْ عَذَابٌ أَلِيمٌۭ ٢٥

Ir suskubo jie (abu) prie durų (Jūsufas (Juozapas) (taika jam) – kad išeitų, o moteris suskubo paskui jį, kad jį aplenktų ir neišleistų. Kad jį sustabdytų, ji griebė jį už marškinių už nugaros) ir suplėšė ji jo marškinius iš nugaros ir sutiko jie jos šeimininką (vyrą) prie durų. (Stengdamasi parodyti savo nekaltumą) ji pasakė: „Nėra (kito) atpildo tam, kas troško pikto tavo šeimai, išskyrus tai, kad jis būtų įkalintas (į kalėjimą) arba kankinančios bausmės (plakimas bizūnu)“