فَلَمَّا سَمِعَتْ بِمَكْرِهِنَّ أَرْسَلَتْ إِلَيْهِنَّ وَأَعْتَدَتْ لَهُنَّ مُتَّكَـًۭٔا وَءَاتَتْ كُلَّ وَٰحِدَةٍۢ مِّنْهُنَّ سِكِّينًۭا وَقَالَتِ ٱخْرُجْ عَلَيْهِنَّ ۖ فَلَمَّا رَأَيْنَهُۥٓ أَكْبَرْنَهُۥ وَقَطَّعْنَ أَيْدِيَهُنَّ وَقُلْنَ حَـٰشَ لِلَّهِ مَا هَـٰذَا بَشَرًا إِنْ هَـٰذَآ إِلَّا مَلَكٌۭ كَرِيمٌۭ ٣١

Kai ji išgirdo jų suktas intrigas (gandus), ji pasiuntė pas jas (kad tos moterys ateitų), ir paruošė joms vietas su atrama (atsisėsti) ir kiekvienai jų padavė po peilį (kad nusiluptų vaisius), ir pasakė (Jūsufui (Juozapui) (taika jam)): „Išeik prieš jas!“ Kai jos jį pamatė (neteko žado nuo jo grožio) ir supjaustė savo rankas ir (sužavėtos) pasakė: „Allahai, saugok mus! Tai – ne žmogus, tai – tiktai kilnus angelas.“