وَٱتَّبَعْتُ مِلَّةَ ءَابَآءِىٓ إِبْرَٰهِيمَ وَإِسْحَـٰقَ وَيَعْقُوبَ ۚ مَا كَانَ لَنَآ أَن نُّشْرِكَ بِٱللَّهِ مِن شَىْءٍۢ ۚ ذَٰلِكَ مِن فَضْلِ ٱللَّهِ عَلَيْنَا وَعَلَى ٱلنَّاسِ وَلَـٰكِنَّ أَكْثَرَ ٱلنَّاسِ لَا يَشْكُرُونَ ٣٨

Aš pasekiau mano tėvų (pranašų) keliu: Ibrahimo (Abraomo) (taika jam), Ishako (Izaoko) (taika jam) ir Jakūbo (Jokūbo) (taika jam). Nedera mums (pranašams ir apskritai visiems žmonėms) prilyginti Allahui nieko (negalima daryti didžiausios nuodėmės – išduoti Allahą (arab. širkas)). Tai (kad Allahas dovanojo žmonėms tikėjimą ir pasiuntė mus jiems kaip pranašus) – Allaho Dosnumas mums (pranašams) ir (visiems kitiems) žmonėms, tačiau didelė žmonių dalis nedėkoja.