وَلَمَّا فَتَحُوا۟ مَتَـٰعَهُمْ وَجَدُوا۟ بِضَـٰعَتَهُمْ رُدَّتْ إِلَيْهِمْ ۖ قَالُوا۟ يَـٰٓأَبَانَا مَا نَبْغِى ۖ هَـٰذِهِۦ بِضَـٰعَتُنَا رُدَّتْ إِلَيْنَا ۖ وَنَمِيرُ أَهْلَنَا وَنَحْفَظُ أَخَانَا وَنَزْدَادُ كَيْلَ بَعِيرٍۢ ۖ ذَٰلِكَ كَيْلٌۭ يَسِيرٌۭ ٦٥

(Ir kai jie atidarė savo turtą (pakuotes)), jie pamatė, kad jų prekės (kuriomis jie sumokėjo už maistą) jiems buvo grąžintos, ir jie pasakė: „O mūsų tėve, ko dar galėtume trokšti? Štai mūsų prekės grąžintos mums; mes aprūpinsime savo šeimą (atnešime maisto), apsaugosime savo brolį ir papildomai gausime kupranugarių nešulį. Tai nedidėlė vertė“ (Kiekvienam atvykusiam buvo duotas ne daugiau kaip vieno kupranugario svoris, todėl brolio kelionė padidintų maisto kiekį vieno kupranugario krovinio mastu).