إِذْ دَخَلُوا۟ عَلَىٰ دَاوُۥدَ فَفَزِعَ مِنْهُمْ ۖ قَالُوا۟ لَا تَخَفْ ۖ خَصْمَانِ بَغَىٰ بَعْضُنَا عَلَىٰ بَعْضٍۢ فَٱحْكُم بَيْنَنَا بِٱلْحَقِّ وَلَا تُشْطِطْ وَٱهْدِنَآ إِلَىٰ سَوَآءِ ٱلصِّرَٰطِ ٢٢

Štai jie atėjo pas (pranašą) Davūdą (Dovydą) (taika jam), ir jis jų išsigando (nes dažniausiai niekas prie jo neateidavo, o šie du net perlipo per sieną). Jie tarė (pranašui Davūdui (Dovydui) (taika jam)): „Nebijok! Esame du besiginčijantys asmenys – vienas iš mūsų pakenkė kitam. Teisk mus pagal Tiesą (pagal Išmintį, kurią davė Allahas) ir nebūk neteisingas, parodyk mums teisingą Kelią (teisingiausią sprendimą).“