فَلَمَّا قَضَيْنَا عَلَيْهِ ٱلْمَوْتَ مَا دَلَّهُمْ عَلَىٰ مَوْتِهِۦٓ إِلَّا دَآبَّةُ ٱلْأَرْضِ تَأْكُلُ مِنسَأَتَهُۥ ۖ فَلَمَّا خَرَّ تَبَيَّنَتِ ٱلْجِنُّ أَن لَّوْ كَانُوا۟ يَعْلَمُونَ ٱلْغَيْبَ مَا لَبِثُوا۟ فِى ٱلْعَذَابِ ٱلْمُهِينِ ١٤

Po to, kai Mes įvykdėme jo (pranašo Suleimano (Saliamono) (taika jam)) atžvilgiu mirtį (kai jis mirė), (niekas) nerodė (džinams) jo mirties (pranašas Suleimanas (Saliamonas) (taika jam) mirė maldos metu ir ilgai stovėjo šioje pozoje. Džinai manė, kad jis žiūri į juos, ir toliau dirbo be sustojimo) (kad pranašas Suleimanas (Saliamonas) (taika jam) mirė), išskyrus tai, kai žemės gyvūnas apgraužė jo lazdą (į kurią jis atsirėmė). Ir kai jis parkrito, džinams tapo aišku, kad jei jie būtų žinoję paslėptą (ką Allahas padarė neakivaizdų), jie nebūtų likę žeminančioje bausmėje (dirbdami sunkų darbą pranašo Suleimano (Saliamono) (taika jam) nurodymu).