وَقَالَ ٱلَّذِينَ كَفَرُوا۟ لَن نُّؤْمِنَ بِهَـٰذَا ٱلْقُرْءَانِ وَلَا بِٱلَّذِى بَيْنَ يَدَيْهِ ۗ وَلَوْ تَرَىٰٓ إِذِ ٱلظَّـٰلِمُونَ مَوْقُوفُونَ عِندَ رَبِّهِمْ يَرْجِعُ بَعْضُهُمْ إِلَىٰ بَعْضٍ ٱلْقَوْلَ يَقُولُ ٱلَّذِينَ ٱسْتُضْعِفُوا۟ لِلَّذِينَ ٱسْتَكْبَرُوا۟ لَوْلَآ أَنتُمْ لَكُنَّا مُؤْمِنِينَ ٣١

Ir tie, kurie tapo neigiančiaisiais (Absoliutinės Tiesos) (Mekos politeistai), sakė: „Mes netikėsime šiuo Koranu ir tuo, kas buvo atskleista prieš jį (visomis Knygomis, kurias Allahas apreiškė prieš Koraną) (Kai judėjai ir krikščionys sakė, kad pranašo Muhammedo (tebūnie jam taika ir Allaho palaima) aprašymas sutampa su tuo, kas yra jų Knygose, politeistai pradėjo neigti ir ankstesnes Knygas.)!“ O jei tu (pranaše Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) matytum atvestus (Teismo dieną) kankintojus pas savo Viešpatį (dėl atlygio)! Vieni iš jų grąžina kalbą kitiems (ginčijasi, priekaištauja ir kaltina vienas kitą). Tie, kurie buvo silpni (pasekėjai), sako išdidiesiems (kurie buvo jų vadovai): „Jei ne jūs, mes tikrai būtume buvę tikintieji!“