فَرَجَعَ مُوسَىٰٓ إِلَىٰ قَوْمِهِۦ غَضْبَـٰنَ أَسِفًۭا ۚ قَالَ يَـٰقَوْمِ أَلَمْ يَعِدْكُمْ رَبُّكُمْ وَعْدًا حَسَنًا ۚ أَفَطَالَ عَلَيْكُمُ ٱلْعَهْدُ أَمْ أَرَدتُّمْ أَن يَحِلَّ عَلَيْكُمْ غَضَبٌۭ مِّن رَّبِّكُمْ فَأَخْلَفْتُم مَّوْعِدِى ٨٦

Ir Mūsa (Mozė) (taika jam) grįžo pas savo žmones piktas ir liūdnas. Jis pasakė (jiems) (smerkdamas juos): „O mano žmonės! Ar jūsų Viešpats nedavė jums gražaus pažado (kad jums duos Vedimą šiame pasaulyje ir suteiks Rojų Amžinajame gyvenime) (Ir jūs patys buvote Jo Pagalbos jums prieš jūsų priešus liudytojai.)? Ar šis laikotarpis (mano nebuvimo) jums pasirodė per ilgas (kad pamirštumėte savo pažadus)? O gal norėjote, kad jūsų Viešpaties Pyktis paliestų jus, ir dėl to sulaužėte man duotą pažadą (būti tvirtais Tikėjime ir sekti mane Allaho keliu)?“