حَتَّىٰٓ إِذَا جَآءَ أَمْرُنَا وَفَارَ ٱلتَّنُّورُ قُلْنَا ٱحْمِلْ فِيهَا مِن كُلٍّۢ زَوْجَيْنِ ٱثْنَيْنِ وَأَهْلَكَ إِلَّا مَن سَبَقَ عَلَيْهِ ٱلْقَوْلُ وَمَنْ ءَامَنَ ۚ وَمَآ ءَامَنَ مَعَهُۥٓ إِلَّا قَلِيلٌۭ ٤٠

Ir kai atėjo Mūsų Įsakymas (apie neigiančių Absoliutinę Tiesą sunaikinimą) ir krosnis (kurioje ruošiama duona) pradėjo šnypšti (vandeniu), Mes pasakėme (pranašui Nūhui (Nojui) (taika jam)): „Perkelk į jį (į laivą) iš visko po porą (vyriškos ir moteriškos giminės), po du ir savo šeimą, išskyrus tuos, apie kuriuos jau buvo pranešta (išskyrus tavo sūnų ir žmoną), ir (pakrauk į laivą) tuos, kurie įtikėjo.“ Tačiau tik nedaugelis įtikėjo juo (Nūhu (Nojumi) (taika jam)).