فَلَمَّا رَءَآ أَيْدِيَهُمْ لَا تَصِلُ إِلَيْهِ نَكِرَهُمْ وَأَوْجَسَ مِنْهُمْ خِيفَةًۭ ۚ قَالُوا۟ لَا تَخَفْ إِنَّآ أُرْسِلْنَآ إِلَىٰ قَوْمِ لُوطٍۢ ٧٠

Ir kai jis pamatė, kad jų rankos (angelų, kurie buvo žmonių pavidalu) jų (vaišių) nelietė, jis jais suabejojo (ir nepasitekėjo) ir jautė baimę (manydamas, kad jie priešai ar vagys). (Matydami, kad jį apėmė baimė, angelai) pasakė: „Nebijok, mes buvome išsiųsti pas Lūto (Loto) (taika jam) žmones (juos nubausti).“