وَلَمَّا جَآءَتْ رُسُلُنَا لُوطًۭا سِىٓءَ بِهِمْ وَضَاقَ بِهِمْ ذَرْعًۭا وَقَالَ هَـٰذَا يَوْمٌ عَصِيبٌۭ ٧٧

Ir kai mūsų pasiuntiniai (angelai) pasirodė Lūtui (Lotui) (taika jam), jis nuliūdo (Angelai pasirodė gražiausių jaunuolių pavidalu. O gyvenvietės žmonės dar anksčiau uždraudė pranašui Lūtui (Lotui) (taika jam) priimti svečius, kad šis negalėtų priglausti pro gyvenvietę praeinančių keliautojų nuo šių žmonių užpuolimo. Pamatęs gražius jaunuolius, pranašas Lūtas (Lotai) (taika jam) nuliūdo, nes bijojo, kad jo žmonės dėl jų grožio nesuvaldys savo pagundos, ir atvedė juos į savo namus. Ir nė vienas iš gyvenvietės žmonių nežinojo, kad jie nuėjo į jo namus. Tačiau jo žmona išėjo iš namų ir pranešė jiems apie šiuos svečius. Ir jie nuskubėjo į Lūto (Loto) (taika jam) namus. Ir pranašas Lūtas (Lotai) (taika jam) pasakė: „Tai didelės bėdos diena“) dėl jų (nes nežinojo, kad jie angelai ir bijojo, kad jo žmonės jiems nepakenktų), nes jo galia nusilpo (jautėsi bejėgis, kad niekaip negali apginti savo svečių) ir pasakė (jis): „Tai sunki diena.“