قَالُوا۟ يَـٰشُعَيْبُ أَصَلَوٰتُكَ تَأْمُرُكَ أَن نَّتْرُكَ مَا يَعْبُدُ ءَابَآؤُنَآ أَوْ أَن نَّفْعَلَ فِىٓ أَمْوَٰلِنَا مَا نَشَـٰٓؤُا۟ ۖ إِنَّكَ لَأَنتَ ٱلْحَلِيمُ ٱلرَّشِيدُ ٨٧

Jie pasakė (pasityčiodami): „O Šuaibai (Itrai) (taika jam)! Ar tavo malda (kurią darai nuolat) nurodo mums palikti tai, ką mūsų tėvai garbino (savo stabus), ir (ji draudžia mums) disponuoti savo turtu taip, kaip norime (sukčiaujant)? Iš tiesų, tu (O Šuaibai (Itrai) (taika jam)) tikrai esi susilaikantis (nuo nuodėmių) ir teisingai mąstantis!“