قَالَ يَـٰقَوْمِ أَرَءَيْتُمْ إِن كُنتُ عَلَىٰ بَيِّنَةٍۢ مِّن رَّبِّى وَرَزَقَنِى مِنْهُ رِزْقًا حَسَنًۭا ۚ وَمَآ أُرِيدُ أَنْ أُخَالِفَكُمْ إِلَىٰ مَآ أَنْهَىٰكُمْ عَنْهُ ۚ إِنْ أُرِيدُ إِلَّا ٱلْإِصْلَـٰحَ مَا ٱسْتَطَعْتُ ۚ وَمَا تَوْفِيقِىٓ إِلَّا بِٱللَّهِ ۚ عَلَيْهِ تَوَكَّلْتُ وَإِلَيْهِ أُنِيبُ ٨٨

Jis (Šuaibas (Itras) (taika jam)) pasakė: „O mano žmonės! Ar pagalvojote (tai), kad aš remiuosi į aiškų savo Viešpaties ženklą (Aš einu aiškiu keliu, kurį man davė mano Viešpats) (kai kviečiu jus garbinti tik Allahą ir kai stengiuosi sulaikyti jus nuo sukčiavimo prekyboje) ir (tuo pačiu) Jis man davė nuostabų palikimą iš Savęs (pranašystę ar aš Jam nepaklusiu)? Ir aš nenoriu jus išduoti (suklaidinti) tuo, kad Jis jums uždraudė (daryti tai, nuo ko aš jus įspėju)… Ir aš noriu pataisyti tik tiek, kiek galiu (tai padaryti). Ir mano pagalba yra tik nuo Allaho (tik Jis man padeda); (tik) Juo pasitikėjau ir (tik) į Jį kreipiuosi (su atgaila).