وَبَرَزُوا۟ لِلَّهِ جَمِيعًۭا فَقَالَ ٱلضُّعَفَـٰٓؤُا۟ لِلَّذِينَ ٱسْتَكْبَرُوٓا۟ إِنَّا كُنَّا لَكُمْ تَبَعًۭا فَهَلْ أَنتُم مُّغْنُونَ عَنَّا مِنْ عَذَابِ ٱللَّهِ مِن شَىْءٍۢ ۚ قَالُوا۟ لَوْ هَدَىٰنَا ٱللَّهُ لَهَدَيْنَـٰكُمْ ۖ سَوَآءٌ عَلَيْنَآ أَجَزِعْنَآ أَمْ صَبَرْنَا مَا لَنَا مِن مَّحِيصٍۢ ٢١

Ir (Teismo dieną) jie visi (kūriniai) atsidurs Allaho Akivaizdoje. Ir silpnieji (tie, kurie buvo pasekėjai tų, kurie buvo kliedesyje) sakys tiems, kurie buvo įžūlūs (savo vedliams): „Iš tiesų, mes buvome jums jūsų pasekėjai, tai argi neišgelbėsite mūsų (šiandien) nuo Allaho bausmės (kaip jūs mums pažadėjote)?“ Jie (kliedesių vedliai) sakys: „Jei Allahas išvestų mus į (tikrąjį) Kelią (išvestų į Tikėjimą), tada mes tikrai jus vestume. Dabar mums nesvarbu ar liūdinsime, ar būsime kantrūs, mums nėra išsigelbėjimo (nuo Allaho bausmės).“