قُل لِّعِبَادِىَ ٱلَّذِينَ ءَامَنُوا۟ يُقِيمُوا۟ ٱلصَّلَوٰةَ وَيُنفِقُوا۟ مِمَّا رَزَقْنَـٰهُمْ سِرًّۭا وَعَلَانِيَةًۭ مِّن قَبْلِ أَن يَأْتِىَ يَوْمٌۭ لَّا بَيْعٌۭ فِيهِ وَلَا خِلَـٰلٌ ٣١

Pasakyk (o pasiuntiny Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) Mano vergams, tiems, kurie įtikėjo, kad (tinkamai) atlikinėtų „saliat“ (privalomą paros maldą) (savo laiku, nuolankiai prieš Viešpatį ir atsidavę maldai siela) ir (kad) išleistų (Allaho keliu, duotų kaip „zakiat“ (privalomą mokestį) (šalpą) ir savanorišką šalpą) iš to, ką Mes jiems suteikėme (iš jų teisėto turto), prieš tai, kai ateis Diena (Teismo diena), kai nebus nei derybų (kai niekas negalės atsipirkti nuo bausmės), nei draugystės (draugavimas su kuo nors nepadės).