إِنَّا عَرَضْنَا ٱلْأَمَانَةَ عَلَى ٱلسَّمَـٰوَٰتِ وَٱلْأَرْضِ وَٱلْجِبَالِ فَأَبَيْنَ أَن يَحْمِلْنَهَا وَأَشْفَقْنَ مِنْهَا وَحَمَلَهَا ٱلْإِنسَـٰنُ ۖ إِنَّهُۥ كَانَ ظَلُومًۭا جَهُولًۭا ٧٢

Iš tiesų, Mes pasiūlėme dangums, žemei ir kalnams prisiimti (ypatingą) atsakomybę (įsipareigojimą daryti tai, ką Allahas nurodė, ir susilaikyti nuo to, ką Jis uždraudė), bet jie (dangūs, žemė ir kalnai) atsisakė ją prisiimti (prisiimti sau šią atsakomybę) ir bijojo jos (kad nesugebės jos įvykdyti). Bet žmogus (Adamas (Adomas) (taika jam) ir jo palikuonys) tai prisiėmė, – juk jis (žmogus) yra kankintojas (savo atžvilgiu), (ir) neišmanantis (nesuvokia, kas jo laukia galiausiai), –