وَقَوْلِهِمْ إِنَّا قَتَلْنَا ٱلْمَسِيحَ عِيسَى ٱبْنَ مَرْيَمَ رَسُولَ ٱللَّهِ وَمَا قَتَلُوهُ وَمَا صَلَبُوهُ وَلَـٰكِن شُبِّهَ لَهُمْ ۚ وَإِنَّ ٱلَّذِينَ ٱخْتَلَفُوا۟ فِيهِ لَفِى شَكٍّۢ مِّنْهُ ۚ مَا لَهُم بِهِۦ مِنْ عِلْمٍ إِلَّا ٱتِّبَاعَ ٱلظَّنِّ ۚ وَمَا قَتَلُوهُ يَقِينًۢا ١٥٧

Ir (taip pat ant jų krito prakeiksmas) už jų žodžius (už tai, ką jie pasakė, šaipydamiesi ir tyčiodamiesi): „Iš tiesų, mes nužudėme mesiją, Jėzų, Merjemos sūnų, Allaho pasiuntinį.“ Iš tiesų, jie nenužudė ir nenukryžiavo jo, bet taip jiems tik atrodė (jie nukryžiavo kitą, manydami, kad tai Isa (Jėzus) (taika jam)). Ir, iš tikrųjų, tie (Knygos žmonės), kurie ginčijasi dėl to (šios žmogžudystės) – iš tiesų, yra abejonėje. Jie (Knygos žmonės) apie tai neturi jokių žinių, išskyrus tai, kad vadovaujasi spėlionėmis. Ir (todėl) jie jo (Isos (Jėzaus) (taika jam)) tikrai (iš tiesų) nenužudė.