مِّنَ ٱلَّذِينَ هَادُوا۟ يُحَرِّفُونَ ٱلْكَلِمَ عَن مَّوَاضِعِهِۦ وَيَقُولُونَ سَمِعْنَا وَعَصَيْنَا وَٱسْمَعْ غَيْرَ مُسْمَعٍۢ وَرَٰعِنَا لَيًّۢا بِأَلْسِنَتِهِمْ وَطَعْنًۭا فِى ٱلدِّينِ ۚ وَلَوْ أَنَّهُمْ قَالُوا۟ سَمِعْنَا وَأَطَعْنَا وَٱسْمَعْ وَٱنظُرْنَا لَكَانَ خَيْرًۭا لَّهُمْ وَأَقْوَمَ وَلَـٰكِن لَّعَنَهُمُ ٱللَّهُ بِكُفْرِهِمْ فَلَا يُؤْمِنُونَ إِلَّا قَلِيلًۭا ٤٦

Tarp tų, kurie tapo judėjais, yra tokių, kurie iškraipo (Taurato) (Toros) žodžius (juos sukeičia) iš savo vietų (kad paslėptų paskutiniojo pasiuntinio ženklus, sugalvoja melą prieš Allahą) ir sako (pranašui Muhammedui (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)): „Mes girdėjome (ką tu sakei), bet nepaklūstate (tau)“, „Išgirsk (klausyk tik mūsų) nebūnant išgirstu (bet tavęs mes neklausysime)“ ir „Būk atidus (judėjai kreipėsi į Allaho pasiuntinį su žodžiais „ra’inaa“ (rūpinkis mumis, būk mums dėmesingas), bet jie suteikia kitokią reikšmę – „nerimtas“, nors abiejų žodžių skambesys vienodas) (mums)“, – iškraipydami (tariamo prasmę) savo liežuviais ir smogė smūgiais į Tikėjimą. O jei jie (šie judėjai) pasakytų (Muhammedui (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)): „Mes girdėjome ir paklūstame, išgirsk ir pažiūrėk į mus“, tada jiems būtų geriau (prieš Allahą) ir tiesiau (jų kalboje). Bet Allahas prakeikė juos (judėjus) už jų neigimą (Absoliutinės Tiesos) (už tai, kad nusisuko nuo Muhammedo (tebūnie jam taika ir Allaho palaima) pranašystes), ir jie netampa įtikėjusiais, išskyrus tik keletą.