وَقَالَ مُوسَىٰ رَبَّنَآ إِنَّكَ ءَاتَيْتَ فِرْعَوْنَ وَمَلَأَهُۥ زِينَةًۭ وَأَمْوَٰلًۭا فِى ٱلْحَيَوٰةِ ٱلدُّنْيَا رَبَّنَا لِيُضِلُّوا۟ عَن سَبِيلِكَ ۖ رَبَّنَا ٱطْمِسْ عَلَىٰٓ أَمْوَٰلِهِمْ وَٱشْدُدْ عَلَىٰ قُلُوبِهِمْ فَلَا يُؤْمِنُوا۟ حَتَّىٰ يَرَوُا۟ ٱلْعَذَابَ ٱلْأَلِيمَ ٨٨

Ir Mūsa (Mozė) (taika jam) pasakė: „Mūsų Viešpatie! Iš tiesų, Tu davei Firaunui (Faraonui) ir jo didikams papuošalus (gražius daiktus) ir (gausius) turtus žemiškame gyvenime. Mūsų Viešpatie! (Jie tuo naudojasi) kad išvestų (žmones) iš Tavo Kelio! Mūsų Viešpatie! Sunaikink jų turtus, užkietink (antspaudu) jų širdis, kad jie neįtikėtų, kol nepamatys skaudžios bausmės (kol nemirs).“