وَإِذَا مَسَّ ٱلْإِنسَـٰنَ ٱلضُّرُّ دَعَانَا لِجَنۢبِهِۦٓ أَوْ قَاعِدًا أَوْ قَآئِمًۭا فَلَمَّا كَشَفْنَا عَنْهُ ضُرَّهُۥ مَرَّ كَأَن لَّمْ يَدْعُنَآ إِلَىٰ ضُرٍّۢ مَّسَّهُۥ ۚ كَذَٰلِكَ زُيِّنَ لِلْمُسْرِفِينَ مَا كَانُوا۟ يَعْمَلُونَ ١٢

Ir kai bėda paliečia (pasiekia) žmogų, jis šaukiasi (meldžiasi) į Mus (prašo pagalbos) (gulėdamas) ant šono, sėdėdamas ar stovėdamas. Kai Mes pašaliname nuo jo nelaimę, jis praeina (ir toliau tai daro – savo neigimą), lyg jis niekada nebūtų Mūsų šaukęsis dėl nelaimės, kuri užklupo jį (pamiršta, kas jį ištiko, ir nepadėkoja Allahui)! Štai taip papuošta tai (kaip tam žmogui sekasi, bėdų metu meldžiantis Allahui ir klestėjimo metu Jį užmirštant) tiems, kurie nueina į kraštutinumą (nusisuka nuo Absoliutinės Tiesos) (nukrypstant nuo Tikrojo Kelio ir sekant savo užgaidomis)!