فَإِنْ عُثِرَ عَلَىٰٓ أَنَّهُمَا ٱسْتَحَقَّآ إِثْمًۭا فَـَٔاخَرَانِ يَقُومَانِ مَقَامَهُمَا مِنَ ٱلَّذِينَ ٱسْتَحَقَّ عَلَيْهِمُ ٱلْأَوْلَيَـٰنِ فَيُقْسِمَانِ بِٱللَّهِ لَشَهَـٰدَتُنَآ أَحَقُّ مِن شَهَـٰدَتِهِمَا وَمَا ٱعْتَدَيْنَآ إِنَّآ إِذًۭا لَّمِنَ ٱلظَّـٰلِمِينَ ١٠٧

Jei (po priesaikos) bus nustatyta, kad jiedu (du liudytojai) nusipelnė apkaltinimo dėl nuodėmės (jei šiame liudijime buvo pastebėtas jų nepatikimumas ar melas), tuomet tų dviejų (buvusių liudytojų) vietą užims kiti du artimi (velionio) giminaičiai (buvę liudytojai), prieš kuriuos buvo pareikštas kaltinimas (dėl nuodėmės). Ir (tada) jie (liudytojai-giminaičiai) tegul prisiekia Allahui: „Iš tiesų, mūsų liudijimas teisingesnis (labiau vertas, kad būtų priimtas už) tų dviejų liudijimą (nes buvo pastebėtas jų nepatikimumas). Ir mes nenusižengiame (savo žodžiuose, kuriuos ištarėme apie juos liudijime); kitaip mes būsime iš (tarp) kankintojų.“