وَإِذْ قَالَ ٱللَّهُ يَـٰعِيسَى ٱبْنَ مَرْيَمَ ءَأَنتَ قُلْتَ لِلنَّاسِ ٱتَّخِذُونِى وَأُمِّىَ إِلَـٰهَيْنِ مِن دُونِ ٱللَّهِ ۖ قَالَ سُبْحَـٰنَكَ مَا يَكُونُ لِىٓ أَنْ أَقُولَ مَا لَيْسَ لِى بِحَقٍّ ۚ إِن كُنتُ قُلْتُهُۥ فَقَدْ عَلِمْتَهُۥ ۚ تَعْلَمُ مَا فِى نَفْسِى وَلَآ أَعْلَمُ مَا فِى نَفْسِكَ ۚ إِنَّكَ أَنتَ عَلَّـٰمُ ٱلْغُيُوبِ ١١٦

Iš tiesų, Allahas pasakys: „O Isa (Jėzau) (taika jam), Merjemos (Marijos) sūnau! Ar sakei žmonėms: „Priimkite mane ir mano motiną kaip du dievus, išskyrus (vienintelį) Allahą (kartu su Allahu)? Jis (Isa (Jėzus) (taika jam)) pasakys: „Tu esi Nepriekaištingiausiasis (o Allahai)! Man netinka (neturiu teisės) sakyti tai, kam neturiu teisės? Jei taip aš pasakiau, Tu (gi) jau tai būtum žinojęs. Tu žinai, kas yra mano sieloje, ir aš nežinau, kas yra Tavojoje, ir Tu žinai viską, kas yra paslėpta.