وَمِنَ ٱلَّذِينَ قَالُوٓا۟ إِنَّا نَصَـٰرَىٰٓ أَخَذْنَا مِيثَـٰقَهُمْ فَنَسُوا۟ حَظًّۭا مِّمَّا ذُكِّرُوا۟ بِهِۦ فَأَغْرَيْنَا بَيْنَهُمُ ٱلْعَدَاوَةَ وَٱلْبَغْضَآءَ إِلَىٰ يَوْمِ ٱلْقِيَـٰمَةِ ۚ وَسَوْفَ يُنَبِّئُهُمُ ٱللَّهُ بِمَا كَانُوا۟ يَصْنَعُونَ ١٤

Ir su tais, kurie sako (apie save): „Mes esame krikščionys!“ – Mes (taip pat) sudarėme Sandorį (kad jie tarnaus ir garbins tik Allahą ir darys viską, ką Jis jiems nurodė Indžyle (Evangelijoje), kurį Jis pasiuntė pranašui Isai (Jėzui) (taika jam)). Ir jie (krikščionys) (taip pat) pamiršo tai, kas jiems buvo priminta (paliko daryti tai, kas jiems buvo apreikšta). Ir Mes tarp jų (abipusį) padarėme priešiškumą ir neapykantą (kuri tęsis) iki Prisikėlimo dienos. Ir tuomet (Prisikėlimo dieną) Allahas jiems praneš (apie viską), ką jie padarė (žemiškame gyvenime) (kokį melą jie iškėlė prieš Allahą, priskirdami Jam sutuoktinį ir sūnų)!