وَقَالَتِ ٱلْيَهُودُ وَٱلنَّصَـٰرَىٰ نَحْنُ أَبْنَـٰٓؤُا۟ ٱللَّهِ وَأَحِبَّـٰٓؤُهُۥ ۚ قُلْ فَلِمَ يُعَذِّبُكُم بِذُنُوبِكُم ۖ بَلْ أَنتُم بَشَرٌۭ مِّمَّنْ خَلَقَ ۚ يَغْفِرُ لِمَن يَشَآءُ وَيُعَذِّبُ مَن يَشَآءُ ۚ وَلِلَّهِ مُلْكُ ٱلسَّمَـٰوَٰتِ وَٱلْأَرْضِ وَمَا بَيْنَهُمَا ۖ وَإِلَيْهِ ٱلْمَصِيرُ ١٨

Ir judėjai, ir krikščionys sakė: „Mes esame Allaho sūnūs ir Jo numylėtiniai.“ Sakyk (jiems) (o Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)): „Tai kodėl Jis baudžia jus už jūsų nuodėmes? (Jei būtumėte Jo numylėtiniai, Jis jūsų nebaustų). Ne (tai ne taip, kaip jūs teigiate), jūs (kaip ir visi kiti) esate žmonės iš (tarp) tų, kuriuos Jis sukūrė (esate lygūs su visais: jei darysite gera, gausite atlygį už gera, o jei darysite bloga, būsite nubausti). Jis atleidžia, kam nori, ir baudžia, ką nori. Ir (tik) Allahui (priklauso) (visa) valdžia danguose ir žemėje ir tai, kas yra tarp jų, ir (tik) pas Jį (yra) sugrįžimas (kai Jis teis Savo vergus ir kiekvienam atlygins pagal tai, ką jis nusipelno).“