وَٱتْلُ عَلَيْهِمْ نَبَأَ ٱبْنَىْ ءَادَمَ بِٱلْحَقِّ إِذْ قَرَّبَا قُرْبَانًۭا فَتُقُبِّلَ مِنْ أَحَدِهِمَا وَلَمْ يُتَقَبَّلْ مِنَ ٱلْـَٔاخَرِ قَالَ لَأَقْتُلَنَّكَ ۖ قَالَ إِنَّمَا يَتَقَبَّلُ ٱللَّهُ مِنَ ٱلْمُتَّقِينَ ٢٧

Ir padeklamuok (o Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) jiems (judėjams ir kitiems pavydiems žmonėms) žinią (įspėjamąją istoriją) apie du Ademo (Adomo) (taika jam) sūnus (Kabilą (Kainą) ir Habilą (Abelį)) su tiesa (kuri iš tiesų yra tiesa). Štai jie abu padarė aukojimą (gyvūnus, kad būtų arčiau Allaho); ir ji (auka) buvo priimta iš vieno iš jų (būtent iš to, kuris bijojo Allaho Pykčio ir Bausmės) ir nebuvo priimta (Habilo (Abelio)) (aukos priėmimo ženklas buvo ugnis, kuri krito iš dangaus ant aukos ir ją sudegino) (auka) iš kito. Ir pasakė (tas, kurio auka nebuvo priimta, pavydėjo savo broliui ir): „Aš tikrai tave nužudysiu!“ Pasakė (jo brolis): „Iš tiesų, Allahas priima tik iš tų, kurie yra dievobaimingieji (bijo Allaho bausmės).